Sąmonės Centras

Ieškodami centro kuris niekuomet nekinta, mes ieškome objekto
kuris neegzistuoja bet tuo pat metu yra egzistencijos pagrindas.

Pratarmė

„Dykuma keliavo du klajokliai, pirmasis savo kelyje
rėmėsi kopomis kaip kelrodžiu, antrasis šiaurine žvaigžde.
Klajoklis patikėjęs savo likimą kopoms nesurado kelio
per dykumą ir mirė, tuo tarpu antrasis pasiekė jūrą,
jo kelias išnyko smėlynuose ir niekas kitas jo nebematė.“



 Kaip žmogus gali žinoti tiesą, jeigu visa kas yra- nuolatos kinta. Visa materija keičia formą, visa energija keičia būvį. Energijos prigimtis yra judesys, kitimas, judėjimas, todėl visa kas yra privalo kisti, kad egzistuotų. Kitimas yra pagrindinė savybė kuri nulemia egzistenciją.
Ieškodami centro kuris niekuomet nekinta, mes ieškome objekto kuris neegzistuoja bet tuo pat
metu yra egzistencijos pagrindas.

Centras

Sąmonės centras – tai žvelgimas į realybę iš požiūrio kuris neegzistuoja. Geometrinė išraiška
būtų apskritimas su centru:
 

Apskritimas vaizduoja sąmonę,
centre – požiūrio taškas.

Tai būsena kurioje suvokimas, mintis ar požiūris neegzistuoja, dažnai įvardijama kaip stebėtojas.
Jeigu požiūrio taškas nėra viduryje, realybė pradedama matyti tam tikru kampu- tam tikrą jos
dalį, kadangi pats požiūris suvokiamas kaip tiesa:


 Antrasis apskritimas apibrėžia nukrypimą nuo realybės kurį
sukūrė požiūris.




 Tokioje sąmonėje žmogus nesupranta, kad jo požiūris į realybę nėra tikslus, jis mato dalį
realybės, tačiau tuo pat metu sukuria dalį neegzistuojančios tikrovės kuri egzistuoja tik jo
galvoje.

Sąmonės plėtimasis, bandymas suvokti realybę

Sąmonės plėtimasis paremtas esamos sąmonės manipuliavimu, ryšių kūrimu, taip išplečiant savo
suvokimo ribas.
Suvokimo kūrimas kuomet požiūrio taškas yra centre:

  Šiuo būdu sukuriamas suvokimas kuris paremtas vien tik pačia realybe. Jis gali plėstis neribotai, todėl sąmonė tiek ir suvokimas neturi ribų kuriose jisai sustotų, tobulėjimas yra begalinis procesas.

Jeigu sąmonė remiasi tam tikru požiūriu į gyvenimą, ir tuo pat metu bando suvokti realybę
nutinka kažkas panašaus į tai:





               Raudonos linijos atspindi suvokimą kuris buvo sukurtas remiantis esamu požiūriu. Jisai
proporcingai tolsta nuo tikrosios realybės, taip prasideda netikro suvokimo atsiradimas. Ši
geometrinė raizgalynė atspindi žmogų kuris bandydamas suprasti realybę, remiasi tam tikru
požiūriu į ją. Taip atsiranda sąvoką : „mano tiesa“, kuri tėra iliuzinis pasaulio suvokimas,
susikūręs dėl sąmonės suvaržymo.

Visiškas atitrūkimas nuo realybės

            Tiktai žmogus kuris vadovaujasi tam tikru požiūriu į realybę gali atitrūkti nuo jos. Jeigu pradinis požiūris yra pakeičiamas realybės suvokimu kuris yra iliuzinis, žmogus praranda buvusi ryšį su tikrove. Tarkim žmogus turėjęs ši pasaulio suvokimą:
 

 Pradeda vadovautis suvokimu, požiūriu, kuris neatspindi realybės, pradedamas kurti iliuzinis
pasaulio suvokimas:

 Šiuo principu sukurtas suvokimas, kuo toliau tuo labiau neatspindi realybės, kol galiausiai žmogus nebegali atskirti iliuzijų nuo tikrovės.

Žinojimas ir suvokimas

         Žmogus kuris neturi minčių- neturi požiūrio, dėl to jisai patiria aplinką betarpiškai. Iš šio žinojimo sukuriamas suvokimas, kuris atsiranda akimirksniu kai tik jo reikia. Turbūt esate girdėją istorijas kuomet tam tikram mokslininkui bevaikščiojant parke ar tiesiog ilsintis ateina idėja, suvokimas, atsakymas į problemą kurią jis bandė išspręsti mėnesių mėnesius. Tačiau jis apie ją net negalvojo?
         Šis žinojimas yra būsena kurioje žmogus gali rasti visus atsakymus į jam rūpimus klausimus. Pasaulyje yra daug tradicijų kurios aprašo praktikas susijusias su tuo. Suvokimas tėra produktas žinojimo, tačiau jei žmogus pradeda sureikšminti tas žinias, ir susitapatina su jomis, jis uždaro duris pažinimui. Susitapatinimas su suvokimu sukuria kitą atskaitos tašką, kuris nėra pažinus, bei iškreipia realybės suvokimą. Todėl žmogus, kuris praktikuoja žinojimą, neįsikabina į suvokimus, jis paleidžia juos ir jau kitą akimirką nebeprisimena nieko.

Tai kelias kuris išnyksta smėlynuose.