Akaša

Akašos kronikos- tai neišsemiamas žinių rinkinys, esantis nematerialiame plane.

           Akaša dar vadiname eteriu, tuštuma, erdve.  

Norint patekti į akašą, individui reikia panaikinti visas mintis ir sugebėti išlaikyti šią būseną, tarp žodžių.

Būnant šioje erdvėje, žmogus negalvoja apie ką kalbės, ar ką pasakys. Tai tas pats, kas būti visiškai susitaikius su nežinomybe, pati būsena yra visiškas nežinojimas. Joje neveikia ego mechanizmai, intelektas ar atmintis. Kalbėjimas iš akašos yra pats keisčiausias jausmas kurį teko patirti, tai jausmas tarytum tu klausytumeisi savęs kalbančio, net neturėdamas suvokimo apie ką kalbi. Norėdamas suvokti viską ką kalbi, turi grįžti iš akašhos ir leisti intelektui ir ego susintetinti informaciją, tačiau kalbant gyvai, negali to padaryti, todėl po pokalbio neprisimeni nei ką konkrečiai pasakei, nei apie ką buvo kalba. Tuo tarpu rašant iš akašhos procesas yra lėtesnis, ir ego gali pririšti tam tikrą informaciją, bei ją prisiminti. Tačiau ego susitapatinimas su informacija skatina vidinį dialogą, bei susireikšminimą, tokiu atveju įsilieti į akašhą darosi vis sudėtingiau. Dažnas žmogus kuris buvo pasiekęs nušvytimą, bei įsiliejo į akašhą, atsinešdavo su savimi informacijos kuri sužavėdavo mases, negalėdamas suvaldyti savo ego, toks žmogus iškarto nukirsdavo savo saitą su neribota sąmone. To pasakoje toks individas likdavo tik su ta informacija kurią galėdavo išgalvoti ego bei intelektas, remdamasis susikurta logika, bei gautomis žiniomis.  Jeigu žmogus nesugeba išlaikyti šios sąmonės, jis  pats save atkerta nuo neribotų žinių srauto.

            Ši būsena vadovaujasi mažiausio pasipriešinimo dėsniu, todėl yra duodama informacija kurios žmogui reikia tą akimirką, pati informacija priklauso nuo žmogaus tikrojo tikslo. Jeigu asmuo turi didžiausią potencialą, arba kitaip sakant – jaučia laisvę fizikoje- jam bus duodamas suvokimas apie fiziką, jeigu jo potencialas slypi mene, jam bus duodamos idėjos, ir susiją vaizdiniai su jo laisve. Mažiausio pasipriešinimo dėsniu nusprendžiama kokia informacija bus priimama, bei išreiškiama.

              Iš viso to susidaro įspūdis, jog realybė sukurta, kad kiekvienas individas galėtų išreikšti savo laisvę, bei norą kurti, būti savimi. Kiekvienas individas kuris ryžtas būti savimi, pakliūna į mažiausio pasipriešinimo srovę, kurioje jam yra duodamos idėjos, mintys, suvokimas, kurį jam reikia pritaikyti gyvenime. Pritaikius visą duotąją informaciją, žmogus nukreipiamas savo laisvės kryptimi, kol galiausiai jis esti visiškoje pilnatvėje, kupinas idėjų ir galimybių. Todėl paprasčiausias būdas ir kelias link savirealizacijos, ar netgi nušvitimo, tėra paprasčiausias buvimas savimi.

 “My brain is only a receiver, in the Universe there is a core from which we obtain knowledge, strength and inspiration. I have not penetrated into the secrets of this core, but I know that it exists.”
― Nikola Tesla

Reinkarnacija, jos koregavimas, keitimas, sustabdymas.

Reinkarnacija, jos koregavimas, keitimas, sustabdymas.

Daugelis tiki reinkarnacija, kai kurie jos nesupranta.

        Reinkarnacija yra nuolatinis procesas, kad ir dabar, aš rašau jums šį suvokimą, reinkarnuojuosi kiekviename žodyje, sakinyje, tai yra mano reinkarnacija, manasis pasirinkimas būti. Kiekviena mintis yra sąmonės reinkarnacija, sąmonė įgauna formą ir tampa mintimi, idėja, vaizdiniu, emocija, būsena.  Ji nuolatos reinkarnuojasi, nuolatos tampa, nuolatos kinta. Taip mūsų sąmonė esanti kūne reinkarnuojasi kiekvieną akimirką, išreiškia save, realizuoja savo norus, savo baimes, savo lūkesčius.  

Reinkarnacijos valdymas yra paprasčiausias gebėjimas valdyti savo norus, mintis, būsenas. Jeigu sugebi valdyti savo mintis- sugebi valdyti emocijas – sugebi valdyti būsenas – sugebi valdyti veiksmus.

Norint valdyti savo reinkarnacijas reikia išmokti valdyti savo mintis. Vidinis dialogas yra nevaldoma reinkarnacija, todėl žmogus kuris turi vidinį dialogą, nesugebės suvaldyti savo dėmesio net ir mirus. Iš tiesų jam bus sunkiau suvaldyti savo dėmesį mirus, nes šiuo metu kūnas slopina sąmonę, sulėtina jos veikimą, taip padėdamas žmogui lengviau įveikti sunkumus ir atrasti pusiausvyrą, bei minčių ramybę.

Tie kas sugebėjo sustabdyti mintis turi galimybę rinktis, kuo nori atgimti kitą gyvenimą, arba kuriam laikui pasilikti dvasinėje realybėje.

Sąmonės Centras

Ieškodami centro kuris niekuomet nekinta, mes ieškome objekto
kuris neegzistuoja bet tuo pat metu yra egzistencijos pagrindas.

Pratarmė

„Dykuma keliavo du klajokliai, pirmasis savo kelyje
rėmėsi kopomis kaip kelrodžiu, antrasis šiaurine žvaigžde.
Klajoklis patikėjęs savo likimą kopoms nesurado kelio
per dykumą ir mirė, tuo tarpu antrasis pasiekė jūrą,
jo kelias išnyko smėlynuose ir niekas kitas jo nebematė.“



 Kaip žmogus gali žinoti tiesą, jeigu visa kas yra- nuolatos kinta. Visa materija keičia formą, visa energija keičia būvį. Energijos prigimtis yra judesys, kitimas, judėjimas, todėl visa kas yra privalo kisti, kad egzistuotų. Kitimas yra pagrindinė savybė kuri nulemia egzistenciją.
Ieškodami centro kuris niekuomet nekinta, mes ieškome objekto kuris neegzistuoja bet tuo pat
metu yra egzistencijos pagrindas.

Centras

Sąmonės centras – tai žvelgimas į realybę iš požiūrio kuris neegzistuoja. Geometrinė išraiška
būtų apskritimas su centru:
 

Apskritimas vaizduoja sąmonę,
centre – požiūrio taškas.

Tai būsena kurioje suvokimas, mintis ar požiūris neegzistuoja, dažnai įvardijama kaip stebėtojas.
Jeigu požiūrio taškas nėra viduryje, realybė pradedama matyti tam tikru kampu- tam tikrą jos
dalį, kadangi pats požiūris suvokiamas kaip tiesa:


 Antrasis apskritimas apibrėžia nukrypimą nuo realybės kurį
sukūrė požiūris.




 Tokioje sąmonėje žmogus nesupranta, kad jo požiūris į realybę nėra tikslus, jis mato dalį
realybės, tačiau tuo pat metu sukuria dalį neegzistuojančios tikrovės kuri egzistuoja tik jo
galvoje.

Sąmonės plėtimasis, bandymas suvokti realybę

Sąmonės plėtimasis paremtas esamos sąmonės manipuliavimu, ryšių kūrimu, taip išplečiant savo
suvokimo ribas.
Suvokimo kūrimas kuomet požiūrio taškas yra centre:

  Šiuo būdu sukuriamas suvokimas kuris paremtas vien tik pačia realybe. Jis gali plėstis neribotai, todėl sąmonė tiek ir suvokimas neturi ribų kuriose jisai sustotų, tobulėjimas yra begalinis procesas.

Jeigu sąmonė remiasi tam tikru požiūriu į gyvenimą, ir tuo pat metu bando suvokti realybę
nutinka kažkas panašaus į tai:





               Raudonos linijos atspindi suvokimą kuris buvo sukurtas remiantis esamu požiūriu. Jisai
proporcingai tolsta nuo tikrosios realybės, taip prasideda netikro suvokimo atsiradimas. Ši
geometrinė raizgalynė atspindi žmogų kuris bandydamas suprasti realybę, remiasi tam tikru
požiūriu į ją. Taip atsiranda sąvoką : „mano tiesa“, kuri tėra iliuzinis pasaulio suvokimas,
susikūręs dėl sąmonės suvaržymo.

Visiškas atitrūkimas nuo realybės

            Tiktai žmogus kuris vadovaujasi tam tikru požiūriu į realybę gali atitrūkti nuo jos. Jeigu pradinis požiūris yra pakeičiamas realybės suvokimu kuris yra iliuzinis, žmogus praranda buvusi ryšį su tikrove. Tarkim žmogus turėjęs ši pasaulio suvokimą:
 

 Pradeda vadovautis suvokimu, požiūriu, kuris neatspindi realybės, pradedamas kurti iliuzinis
pasaulio suvokimas:

 Šiuo principu sukurtas suvokimas, kuo toliau tuo labiau neatspindi realybės, kol galiausiai žmogus nebegali atskirti iliuzijų nuo tikrovės.

Žinojimas ir suvokimas

         Žmogus kuris neturi minčių- neturi požiūrio, dėl to jisai patiria aplinką betarpiškai. Iš šio žinojimo sukuriamas suvokimas, kuris atsiranda akimirksniu kai tik jo reikia. Turbūt esate girdėją istorijas kuomet tam tikram mokslininkui bevaikščiojant parke ar tiesiog ilsintis ateina idėja, suvokimas, atsakymas į problemą kurią jis bandė išspręsti mėnesių mėnesius. Tačiau jis apie ją net negalvojo?
         Šis žinojimas yra būsena kurioje žmogus gali rasti visus atsakymus į jam rūpimus klausimus. Pasaulyje yra daug tradicijų kurios aprašo praktikas susijusias su tuo. Suvokimas tėra produktas žinojimo, tačiau jei žmogus pradeda sureikšminti tas žinias, ir susitapatina su jomis, jis uždaro duris pažinimui. Susitapatinimas su suvokimu sukuria kitą atskaitos tašką, kuris nėra pažinus, bei iškreipia realybės suvokimą. Todėl žmogus, kuris praktikuoja žinojimą, neįsikabina į suvokimus, jis paleidžia juos ir jau kitą akimirką nebeprisimena nieko.

Tai kelias kuris išnyksta smėlynuose.